
„Todėl mano vyras beveik nebeišeina į jūrą. Turite išvažiuoti toli į jūrą”, – sako 81 metų Florencia Hernandez, Otsoa ir Ramón močiutė, vietiškai žinoma kaip Pola. Neįgaliojo vežimėlyje, apsuptame prisiminimų – nespalvotų portretų, švino kabliukų, meškerės, kurią laiko rankose – ji yra ilgiausiai gyvenanti jos krašto transformacijos liudininkė. Žvejybos amato ji išmoko jaunystėje.
„Mano tėvas mane išmokė. Kaip ir mano senelis, jis buvo žvejys. Jis turėjo mažą medinį laivelį ir paėmė mane, kai buvau vaikas”, – demonstruodamas nuotraukų albumą pasakoja Hernandezas. „Vėliau žvejojome su broliu Salvadoru. Aš griebiau variklį. Išeidavome naktį. Kai ištekėjau, lydėdavau vyrą. Ryte keldavausi labai anksti, drabužius palikdavau išskalbtus ir paguldydavome, kai grįšime iš dienos darbų. Per trumpą laiką pripildydavome krepšius žuvies, kurią parduosime po pietų“, – sako ji.
Apleistas valtis Las Barrancas žvejų bendruomenėje, Meksikoje.Nuotrauka: Seila Montes
Hernandez ir jos vyras augino vaikus iš to, ką uždirbo iš jūros. „Jūra, kuri man davė viską, o dabar viską atima“, – sako ji sulaužytu balsu. Las Barrancase jie gyvena kiekvieną dieną su baime, kad ateis uraganas, kaip Roxanne, kuris nusileido 1995 m. „Man buvo tik 8 metai, bet aš tai labai gerai prisimenu. Tas smūgis labai stipriai. Reikėjo daug namų. “, – sako Ramonas.
Klimato kaita ir prastai suplanuoti projektai
Tarp audros bangų jūros lygis ir toliau palaipsniui kyla. Meksikos įlankos vandenyse šis augimas yra maždaug tris kartus didesnis nei pasaulio vidurkis 2023 metais „Nature“ paskelbtas tyrimas. „Tai gali būti dėl to, kad prarastos svarbios buveinės, tokios kaip jūržolės ir rifai, natūralios kliūtys, saugančios pakrantę“, – sako Ekologijos instituto biologė Patricia Moreno-Casasola.
„Čia jau užėmė 100 metrų paplūdimio“, – sako Otsoa. „Poveikis buvo ne tik aplinkai ir žvejybai, kurioje gyvename, bet ir didelį socialinį poveikį. Paplūdimys buvo mūsų bendravimo su kitomis kaimyninėmis bendruomenėmis priemonė”, – aiškina žvejė. Turizmas, kurį anksčiau traukė jos miestas, taip pat sumažėjo.
„Mano mama prie paplūdimio turėjo mažą maisto prekystalį, kuris per Velykas buvo sausakimšas, verslas, prekiaujantis užkandžiais. Iš tų pajamų gyvenome beveik visus metus“, – sako Ramón. Ten, paplūdimyje, buvo organizuojamos net žirgų lenktynės“.