admin 
Pasak Bodoque, turime patobulinti ir potvynių rizikos kartografavimą. Reikia visapusiškai apibūdinti pažeidžiamumą, o tai reiškia, kad reikia atsižvelgti į socialinius, ekonominius, fizinius, institucinius ir kultūrinius aspektus, dėl kurių bendruomenė yra pažeidžiama oro sąlygų. Būtina suprasti visas sudedamąsias dalis, kas didina žmonių riziką: ne tik jų poveikį ekstremalioms oro sąlygoms, bet ir jų jautrumą bei atsparumą. Bodoque'o atliktas tyrimas parodė, kad didžioji dalis literatūros apie pažeidžiamumą stichinių nelaimių atveju paprastai apima tik dvi dimensijas – socialinę ir ekonominę –, o į institucines ir kultūrines regionų savybes nepaisoma.
Kalbant apie iššūkius, kylančius integruojant potvynių teritorijų žemėlapių sudarymą į regionų sprendimų priėmimą, Bodoque atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Sąjungoje yra reglamentavimo sistema, apimanti preliminarų potvynių rizikos vertinimą, taip pat pavojų žemėlapius, kuriuose rizika turi būti apskaičiuojama pagal gyventojams ir atviram turtui: „Yra gana daug kur tobulėti; potvynių pavojaus žemėlapiai kelia gana daug netikrumo. Iš dalies jis paaiškina, kad taip yra todėl, kad potvynis yra atsitiktinis procesas. Labai tikėtina, kad ten, kur jau įvyko intensyvus potvynis, vėliau kils dar vienas, tačiau negalima žinoti, ar jis bus po penkerių, ar po 300 metų.
Be to, Bodoque aiškina, yra dar viena problema. Rizikos žemėlapiuose pateikiami parametrai yra ne fiksuotos vertės, o diapazonai – pagal pageidavimą galite įvesti viršutines, vidurines arba apatines reikšmes. Tačiau Ispanijoje ir daugelyje kitų šalių naudojami žemėlapiai yra deterministiniai; tai yra, jie nurodo tik užtvindytas ir neužliejamas teritorijas. Kitaip tariant, jie mato tik juodą ir baltą. „Pateikiu vieną kartografinę išvestį, kai turiu begalinę kiekvieno parametro ir diapazono išvestį“, – sako Bodoque. Neapibrėžtumas paverčiamas deterministiniu žemėlapiu, kuris gali sukelti klaidingą saugumo jausmą.
Bodoque'o teigimu, būtina pakeisti šį žemėlapių, atspindinčių rizikos tikimybes potvynių paveiktose vietovėse, sudarymo metodą. Šis metodas geriau atspindėtų neapibrėžtumą, būdingą potvynių įvykiams. Tačiau šis tikimybinis modelis reikalauja didelių skaičiavimo išlaidų.
Siekdamas geriau spręsti su liūtimis susijusią riziką, Bodoque pabrėžia, kad svarbu informuoti gyventojus apie jiems kylantį pavojų. Ispanijoje jis ir jo kolegos nustatė, kad žmonės, veikiami natūralių oro procesų, nesuvokia, kad jiems gresia pavojus, iš dalies dėl to, kad ekstremalūs oro reiškiniai nepasitaiko kiekvienais metais.
Toks menkas rizikos suvokimas turi mirtinų pasekmių, nes skatina neapgalvotus sprendimus rizikingose situacijose. Priešingai, Bodoque siūlo kurti komunikacijos planus skirtingoms auditorijoms. Straipsnyje, paskelbtame žurnale „Journal of Hydrology“, kurio bendraautorius jis yra, Bodoque nurodo, kad nors „technokratiniu požiūriu pagrįstas rizikos valdymas gali suteikti žmonėms klaidingą saugumo jausmą“, geros rizikos komunikacijos strategijos įgyvendinimas palengvintų geriau reaguoti į avarinius įspėjimus.
Ši istorija iš pradžių pasirodė WIRED en Ispanijos ir buvo išverstas iš ispanų kalbos.
