admin 
Tai gerėja. Ką daryti, jei B taip pat yra pritvirtintas prie kvantinio objekto, kuris yra dviejų vietų superpozicijoje? Tada A kvantinė būsena dabar ištepama dviem skirtingais būdais, priklausomai nuo galimų B vietų. Kadangi B kvantinės būsenos nustatymas lemia A būseną, A ir B dabar yra susipainioję.
Aukščiau pateiktame pavyzdyje paaiškėja, kad dvi esminės kvantinių sistemų savybės – superpozicija ir susipynimas – priklauso nuo atskaitos sistemos. „Pagrindinė žinia yra ta, kad daugelis savybių, kurios, mūsų manymu, yra labai svarbios ir tam tikra prasme absoliučios, yra santykinės“ arba santykinės, sakė Anne-Catherine de la Hamette, neseniai paskelbto straipsnio bendraautorė.
Net įvykių tvarka pasiduoda kvantinių atskaitos sistemų griežtumui. Pavyzdžiui, iš vieno atskaitos kadro galime stebėti detektoriaus spragtelėjimą tam tikru metu. Tačiau iš kito atskaitos rėmo spustelėjimas gali baigtis superpozicija, įvykusiu prieš ir po kito įvykio. Ar spustelėjimą stebite kaip įvykusį tam tikru metu, ar kaip skirtingų įvykių eilių superpozicijoje, priklauso nuo atskaitos rėmo pasirinkimo.
Akmuo į gravitaciją
Tyrėjai tikisi panaudoti šias besikeičiančias kvantines perspektyvas, kad suprastų mįslingą gravitacijos prigimtį. Einšteino bendroji reliatyvumo teorija, kuri yra klasikinė gravitacijos teorija, teigia, kad gravitacija yra erdvės ir laiko audinio deformacija, kurią sukelia didžiulis objektas. Bet kaip išsikreips erdvė-laikas, jei pats objektas yra dviejų vietų superpozicijoje? „Į tai labai sunku atsakyti naudojant įprastą kvantinę fiziką ir gravitaciją“, – sakė Viktoria Kabel, Bruknerio grupės mokslininkė ir naujojo straipsnio bendraautorė.
Tačiau perjunkite į atskaitos kadrą, kurio kilmė yra superpozicijoje, ir masyvus objektas gali atsidurti tam tikroje vietoje. Dabar tampa įmanoma apskaičiuoti jo gravitacinį lauką. „Suradę patogų kvantinį atskaitos rėmą, galime priimti problemą, kurios negalime išspręsti (ir paversti ją) problema, kuriai galime naudoti standartinę žinomą fiziką“, – sakė Kabelis.
Tokie perspektyvos pokyčiai turėtų būti naudingi analizuojant būsimus eksperimentus, kuriais siekiama superpozicijose sudėti itin mažas mases. Pavyzdžiui, fizikai Chiara Marletto ir Vlatko Vedral iš Oksfordo universiteto pasiūlė sudėti dvi mases į dviejų vietų superpoziciją ir tada ištirti, kaip tai veikia jų gravitacinius laukus. Augantys bandymai formaliai apibūdinti kvantines atskaitos sistemas galėtų padėti suprasti šiuos gravitacijos ir kvantinės teorijos sąveikos tyrimus – esminį žingsnį į kvantinės gravitacijos teoriją.
