admin 
Mūsų pakrantės miškas 2022 m. birželio mėn. pirmą kartą 10 valandų buvo sūrus vanduo ir augo normaliai likusią metų dalį. 2023 m. birželio mėn. padidinome ekspozicijos trukmę iki 20 valandų, o miškas vis dar atrodė beveik nepaliestas, nors tulpinės tuopos vandenį iš dirvožemio traukė lėčiau, o tai gali būti ankstyvas įspėjamasis signalas.
Po 30 valandų ekspozicijos 2024 m. birželį viskas pasikeitė. Tulpinių tuopų lapai miškuose pradėjo ruduoti rugpjūčio viduryje, keliomis savaitėmis anksčiau nei įprastai. Rugsėjo viduryje miško lajos buvo plikos, tarsi atėjo žiema. Šie pokyčiai įvyko ne šalia esančiame sklype, kurį apdorojome taip pat, o gėlu, o ne jūros vandeniu.
Pradinį mūsų miško atsparumą iš dalies galima paaiškinti santykinai mažu druskos kiekiu šios žiočių vandenyje, kur susimaišo gėlavandenių upių vanduo ir sūrus vandenynas. Po eksperimentų 2022 ir 2023 metais iškritęs lietus išplovė druskas iš dirvožemio.
Tačiau po 2024 m. eksperimento įvyko didžiulė sausra, todėl druskos tada tvyrojo dirvožemyje. Ilgesnis sūraus dirvožemio poveikis po 2024 m. eksperimento galėjo viršyti jų gebėjimą toleruoti šias sąlygas.
Pietų Kalifornijos gaisruose išpiltas jūros vanduo yra viso stiprumo sūrus vandenyno vanduo. O sąlygos ten buvo labai sausos, ypač palyginti su mūsų Rytų pakrantės miško sklypu.
Pokyčiai akivaizdūs žemėje
Mūsų tyrimų grupė vis dar bando suprasti visus veiksnius, ribojančius miško toleranciją sūriam vandeniui, ir kaip mūsų rezultatai taikomi kitoms ekosistemoms, pvz., Los Andželo vietovėje.
Medžių lapai, kurie gerokai prieš rudenį pavirto iš žalių į rudus, buvo staigmena, tačiau žemėje po kojomis slypėjo ir kiti netikėtumai.
Per dirvą prasiskverbiantis lietaus vanduo paprastai būna skaidrus, tačiau praėjus maždaug mėnesiui po pirmojo ir tik 10 valandų buvimo sūriame vandenyje 2022 m., dirvožemio vanduo parudavo ir išliko dvejus metus. Ruda spalva gaunama iš anglies pagrindu pagamintų junginių, išplautų iš negyvos augalinės medžiagos. Tai procesas, panašus į arbatos ruošimą.
